Egiptas šiandien primena kunkuliuojantį katilą. Trapus šios šalies stabilumas po prezidento Hosnio Mubarako nuvertimo visą laiką išbandomas politinės kovos priemonėmis, o per Arabų pavasario įvykius išgarsėjusi Tahriro aikštė Kaire vis dar atlieka pilietinio protesto arenos funkciją. Rašant apie Egiptą šiandien tegalima pirmiausia mėginti fiksuoti momentinę situaciją, kurį gali gana greitai pasikeisti.

Žingsniu link tvirtesnio stabilumo Egipte turėjo tapti šalies vadovo rinkimai. Birželio viduryje antrame rinkimų ture susitiko dvi skirtingas jėgas simbolizuojantys politikai. Ahmedas Shafiqas siejamas su nuverstu režimu, jis tapo paskutiniuoju „Mubarako eros“ ministru pirmininku (paskirtas jau prasidėjus Arabų pavasario įvykiams Egipte). A. Shafiqas taip pat turi sąsajų su kariuomene, kuri galiausiai ir padėjo nuversti H. Mubaraką. Šis kandidatas į prezidentus buvo karo lakūnas, vėliau – Egipto aviacijos ministras. Tačiau, nepaisant tokio ryšio, A. Shafiqas buvo vertinamas kaip pasaulietiškų jėgų kandidatas. Savo rinkiminę kampaniją jis grindė pažadais atkurti šalyje saugumą.

Vis dėlto antrajame rinkimų ture dauguma egiptiečių pasirinko kitą kandidatą – Mohammedą Mursį. Tačiau toks pasirinkimas džiugina ne visus. Su M. Mursio vardu siejami nuogąstavimai dėl religijos (islamo) pozicijų stiprėjimo šalyje. M. Mursis prezidento rinkimuose buvo Musulmonų brolijos ir islamiškos Laisvės ir teisingumo partijos kandidatas. Nurodoma, kad jo rinkimų kampanijos moto buvo „stabilumas, saugumas, teisingumas ir gerovė“, bet, skirtingai negu A. Shafiqo, su islamišku atspalviu [http://www.bbc.co.uk/news/world-middle-east-18563874].

Kol kas oficialūs Egipto prezidento rinkimų rezultatai sutikti gana ramiai, nors buvo baiminamasi, kad jie gali tapti rimtos konfrontacijos šaltiniu. Kai Egipto rinkimų komisija atidėjo rinkimų rezultatų paskelbimą iki birželio 24 d., nors iš pat pradžių buvo žadama paskelbti nugalėtoją birželio 21 d., abu kandidatai paskubėjo pranešti apie savo pergalę. Toks žingsnis ne tik sujudino ir vieno, ir kito kandidato rėmėjus, bet ir sukėlė naujų abejonių dėl rinkimų proceso. Verta paminėti, kad visa tai vyko parlamento paleidimo fone. Egipto Aukščiausiasis Konstitucinis Teismas priėmė tokį sprendimą po to, kai nustatė, kad maždaug trečdalis parlamento narių buvo išrinkti pažeidus konstitucines normas.

Tačiau po oficialaus rinkimų rezultatų paskelbimo M. Mursis išgirdo sveikinimus ne tik iš užsienio šalių vadovų, bet ir iš savo varžovo A. Shafiqo ir šalies karinio valdytojo Husseino Tantawio. Tai leido prislopinti aistras.

Šie A. Shafiqo ir H. Tantawio gestai buvo ypač svarbūs, nes Egipto visuomenė šiandien yra pasidalijusi į dvi dalis. Viena dalis Egipto gyventojų baiminasi, kad šalis gali nueiti radikalių islamiškų valstybių keliu: mažinti teises bei laisves ir užvaldyti visuomenę religinių dogmų argumentais. Ši visuomenės dalis palaiko A. Shafiqą, nes jame mato atsvarą religinėms jėgoms, besibraunančioms į politiką.

Kita visuomenės dalis bijo, kad šalį pavergs „kontrrevoliucija“ ir po vadinamųjų permainų valdžią į rankas paims tie patys žmonės, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo šalies valdyme H. Mubarako laikais. Jiems A. Shafiqas simbolizuoja senojo režimo apraiškas. Ši egiptiečių dalis taip pat nepasitiki šiandien šalį valdančiais kariškiais. Buvo daug nuogąstavimų, kad karinė vadovybė suklastos rinkimų rezultatus ir pasodins į prezidento postą saviškį. Tokioje situacijoje M. Mursis tapo pagrindine alternatyva. Be to, jo politinė platforma, kurioje dominuoja religinis komponentas, yra suprantama ir priimtina paprastiems, nelabai turtingiems ir nelabai raštingiems žmonėms, kokių Egipte yra dauguma.

Žinoma, valdyti susiskaldžiusią šalį nėra lengva. M. Mursis jau pareiškė, kad sieks tapti „visų egiptiečių prezidentu“ [http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2012/jun/25/president-egyptians-mohamed-morsi?newsfeed=true]. Tai yra drąsi deklaracija. Padaryti tai nebus lengva, nes Egipte, kaip ir daugumoje postautoritarinių šalių, vyrauja nepasitikėjimas valdžios struktūromis, nėra susiformavusios stabilios politinės kultūros, o tai reiškia, kad į bet kokią valdžią bus žiūrima įtariai.

Tačiau ne vien Egipto gyventojai laukė prezidento rinkimų rezultatų. Šios šalies stabilumas yra labai svarbus ir viso Artimųjų Rytų regiono kontekste. 1979 metais Egiptas tapo pirmąja arabų pasaulio šalimi, kuri pasirašė taikos sutartį su Izraeliu. Nors Egipto ir Izraelio santykius sunku būtų pavadinti šiltais, H. Mubarako režimas savotiškai garantavo jų stabilumą.

M. Mursio išrinkimas buvo vertinamas kaip pats nepalankiausias variantas Izraeliui. Islamistinių nuotaikų stiprėjimas prie žydų valstybės sienų gali padidinti įtampą regione. Retorika, nukreipta prieš Izraelį, buvo ir rinkimų kampanijos dalis. Šią retoriką pasitelkė ir vienas, ir kitas kandidatas. Ko gero, tai nenuostabu, nes, kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos rezultatai, dauguma Egipto gyventojų žiūri į Izraelį negatyviai (85 proc.) ir mato jame pačią didžiausią grėsmę savo šaliai (97 proc.) [http://www.foreignpolicy.com/articles/2012/05/24/the_view_from_jerusalem]. Matyt, abu kandidatai nusprendė, kad būtų logiška pasinaudoti tokiomis visuomenės nuotaikomis.

Tačiau aktyvi ir agresyvi prieš Izraelį nukreipta pozicija gali sutrukdyti Egiptui gauti tarptautinės bendruomenės paramą. Pranešama, kad M. Mursis jau paskubėjo patikinti, jog Egiptas laikysis taikos susitarimo su Izraeliu ir nesieks eskaluoti įtampos regione. Tačiau nežinia, kiek tokie pareiškimai gali nuraminti Izraelį. Ypač atsižvelgiant į tai, kad savo interviu Irano naujienų agentūrai „Fars“ naujasis Egipto prezidentas užsiminė apie galimybę peržiūrėti taikos susitarimą su Izraeliu [http://www.gazeta.ru/politics/2012/06/25_a_4641681.shtml]. Taip pat pastebimas naujojo šalies vadovo interesas plėtoti glaudesnius santykius su Iranu, kuris šiandien yra vienas didžiausių Izraelio priešų globalioje erdvėje.

Tačiau regiono stabilumui svarbiau gali būti tai, kad Egiptui, kurio vienas iš esminių pajamų šaltinių yra turizmas, nėra paranku nei veltis į rimtesnius konfliktus su Izraeliu, nei evoliucionuoti į uždarą islamišką valstybę.

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.