G-20 lyderių suvažiavimo Meksikos mieste Los Kabose metu įvyko ilgai lauktas naujai išrinkto Rusijos prezidento V. Putino ir rinkimų laukiančio JAV vadovo B. Obamos susitikimas. Pažiūrėjus reportažą apie įvykį ir pamačius akmeninius prezidentų veidus, galima sakyti, kad pasitvirtina blogiausios prognozės: šalių santykiai yra įtempti, ir įtampa kasdien tik stiprėja.

Ekspertai jau senokai prašneko apie tai, kad JAV ir Rusijos santykių „įkrovimas iš naujo“ žlugo, ir V. Putino, kaip vanagiškos užsienio politikos šalininko, grįžimo į Kremlių buvo laukiama su nerimu. Vos tapęs Rusijos vadovu jis paskubėjo nenuvilti politologų: nusprendė nevykti į G-8 valstybių vadovų suvažiavimą Amerikoje, pasiuntęs vietoj savęs D. Medvedevą, o pats liko „formuoti vyriausybę“. Toks V. Putino žingsnis, kaip rašė spauda, labai nustebino amerikiečius. Jų atsakomosios reakcijos ilgai laukti neteko: buvo pranešta, kad B. Obama negalės dalyvauti Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos lyderių susitikime Vladivostoke, nes jis vyks JAV Demokratų partijos priešrinkiminio suvažiavimo metu.

Tiek Rusijoje, tiek Amerikoje buvo bandoma paaiškinti, kad tokie žingsniai tėra normalūs darbiniai momentai, tačiau akivaizdu, kad V. Putinas pasielgė taip, kaip pasielgė, sąmoningai, greičiausiai norėdamas pademonstruoti Amerikai savo (Rusijos) pozicijos kietumą. Buvo viltis, kad per asmeninį lyderių susitikimą įtampos laipsnį pavyks sumažinti, bet stebuklo neįvyko.

Pagrindinės pokalbio, kuris vyko ilgiau, negu buvo numatyta, temos, be abejo, buvo priešraketinės gynybos sistema (PRGS) ir Sirija. Apibendrindamas jo rezultatus V. Putinas su pastebimu nusivylimu ir nepasitenkinimu pasakė tiesiai šviesiai: „Manau, kad ji [PRGS problema] nebus išspręsta, ir šiuo atveju nesvarbu, ar Barackas Obama bus perrinktas prezidentu. Jungtinės Valstijos eina savo priešraketinės gynybos sistemos sukūrimo keliu jau ne vienus metus. Kol kas aš nematau nieko, kas galėtų pakeisti jų požiūrį. Kardinaliai galima būtų pakeisti situaciją, jeigu Jungtinės Valstijos sutiktų su mūsų siūlymais. Jų esmė yra ta, kad mes – ir Rusija, ir Jungtinės Valstijos, ir Europa – būtume lygiaverčiai šio proceso dalyviai. Tai reiškia, kad visi trys dalyviai kartu kurtų šią sistemą, turėtų galimybę kartu vertinti grėsmes ir galėtų kartu valdyti šią sistemą, priimti sprendimus dėl jos naudojimo. Štai tai kardinaliu būdu pakeistų situaciją pasaulio saugumo srityje.“

Kalbėdamas apie Siriją, jis pažymėjo: „Man atrodo, aš turiu vėl pakartoti mūsų poziciją. Mes manome, kad niekas negali spręsti už kitas tautas, kas turi ateiti į valdžią, o kas turi pasilikti. Svarbu, kad įvyktų ne tiesiog valdžios kaita – o ji gali įvykti tik konstituciniu keliu, – bet kad po jos šalyje įsivyrautų taika.“ Prieš tai JAV Valstybės sekretorė H. Clinton ir Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas apsikeitė aštriais pareiškimais. H. Clinton pareiškė, kad Maskva parduoda Sirijai kovinius sraigtasparnius. Vėliau paaiškėjo, jog tai suremontuoti seni sraigtasparniai, bet britai sustabdė laivą su jais, kad krovinys nepasiektų Damasko. Savo ruožtu S. Lavrovas, viešėdamas Irane, priminė Amerikai, kad ji ramiai sau apginkluoja Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono valstybes (tiesa, taip informavo Rusijos URM, o didesnė dalis žiniasklaidos pranešė, kad S. Lavrovas atvirai apkaltino JAV ginklų tiekimu Sirijos sukilėliams siekiant nuversti B. Assado režimą). Liepos 10 d. pasirodė žinia, kad iš Severomorsko išplaukė didelis kovai su povandeniniais laivais skirtas laivas „Admiral Čabanenka“ ir trys dideli desantiniai laivai su jūrų pėstininkais. Vėliau prie jų turėtų prisijungti Baltijos laivyno pakrantės apsaugos laivas „Jaroslav Mudryj“ ir Juodosios jūros laivyno minininkas „Smetlivyj“. Galiausiai visa šita grupė planuoja apsilankyti Tartuse (kur gali palikti ginklų ir karių).

PRGS klausimas šiame kontekste nekelia didesnio nerimo. Greičiausiai JAV ir NATO toliau kurs PRGS, nepaisydamos Rusijos nuogąstavimų. Savo ruožtu Maskva tobulins savąjį branduolinį arsenalą ir dislokuos Europos pasienyje (Kaliningrade, Baltarusijoje, o gal ir Padniestrėje) raketinius kompleksus „Iskander“. Tuo istorija ir pasibaigs. Be abejo, tokia įvykių eiga įneš papildomo (tiesą pasakius, sunkiai suprantamo ir visiškai nereikalingo) konfliktiškumo į Maskvos ir Vašingtono bei NATO santykius (panašiai kaip NATO plėtra į Rytus), bet tokios yra realijos. Globalusis strateginis (branduolinis) balansas potencialiai atsidurs pavojuje, bet neturėtų sužlugti. Todėl dėl PRGS problemos galima jaustis daugiau ar mažiau ramiai, ko nepasakysi apie Siriją.

Iki šiol Maskva vengdavo atviros aštrios konkurencijos su Vakarais. Ji sėkmingai nurijo neįrodytais argumentais pagrįstą JAV karinį įsiveržimą į Iraką ir realiai JT nesankcionuotą M. Gadaffio režimo Libijoje nuvertimą. Tiesa, į Gruzijos veiksmus prieš Pietų Osetiją Rusija sureagavo kietai, bet tai buvo jos artimiausias pasienis, ko nepasakysi apie Siriją. Pastaruoju atveju, sprendžiant iš ankstesnių pavyzdžių ir V. Putino atsargumo, galima buvo laukti, kad Kremlius apsiribos diplomatinėmis pastangomis padėti B. Assadui išlikti savo poste, bet anksčiau ar vėliau pasiduos. O dabar ima aiškėti, kad Rusija yra linkusi eiti iki galo. Kaip sakoma, atsimušė dalgis į akmenį.

Maskvos, atrodo, negąsdina net naftos kainų smukimas (kai kas teigia, kad kaina gali nukristi iki 50 dolerių už barelį, o Rusijos biudžetas sudarytas numatant 115 dolerių kainą), tai gali gerokai komplikuoti šalies ekonominę raidą (ypač nesibaigiančios pasaulinės krizės sąlygomis). Manytina, kad tokia situacija nėra atsitiktinė. Teoriškai OPEC turėtų sumažinti naftos pasiūlą, nes jos kaina pradėjo kristi labai greitai, bet to nedaro. Kodėl? Galbūt todėl, kad didelį vaidmenį joje vaidina Saudo Arabija, kuri yra tradicinė JAV sąjungininkė, o kartu Irano ir Sirijos priešininkė. Taigi Vakarai kaip ir bando spausti skausmingiausią Rusijos vietą, kad Maskva taptų labiau sukalbama, bet ji užsispyrė.

O visa tai vyksta neaiškumo dėl Sirijos sąjungininko Irano (kaip ir Rusija, tiekiančio jai ginklus) branduolinės programos fone. Situacija dėl jo šiek tiek aprimo, vyksta derybos (gal dėl to, kad „susprogdinti“ Siriją ir taip sukurti „valdomą chaosą“ yra lengviau ir ne taip pavojinga kaip Iraną). Tačiau turintis savų interesų (pastaruoju metu nelabai sutampančių su amerikietiškais) Izraelis toliau grasina kariniu smūgiu, o Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje darosi vis karščiau, ir jeigu ten atsinaujins konfliktas dėl Kalnų Karabacho (gal Baku planuoja pasinaudoti Vakarų karo su Iranu proga, kad atgautų prarastas žemes?), Rusija vėlgi negalės likti nuošalyje.

Trumpai sakant, Sirijos/Irano–Rusijos–Vakarų (ką jau kalbėti apie Kinijos interesus) mazgas veržiasi vis stipriau ir atrodo, kad žaidžiama jau ne dėl kokių nors konjunktūrinių interesų, o dėl labai rimtų statymų. Jeigu būtų kitaip, Rusija taip nerizikuotų, nes supranta, kad atviras konfliktas su Vakarais, kuriam ji nėra iki galo pasiruošusi, jai šiandien yra nereikalingas ir net pavojingas. Lygiai taip pat išgyvenančios krizę Amerika ir Europa nesiveltų į Artimųjų ir Vidurio Rytų avantiūrą (kitaip nepavadinsi), jeigu nematytų išlaidas pateisinančios naudos. Kokie yra tie realūs statymai (palikus nuošalyje energetinius dalykus, Rusijos laivyno bazę Sirijoje ir panašiai), vienareikšmiškai pasakyti sunku, bet didelio pasaulinės reikšmės karo kvapas tvyro ore vis stipriau.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).