Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Kas po Putino (arba operacija „Įpėdinis“)? (6)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 03 27

„Prezidentas dar nepriėmė sprendimo“, - tai frazė, kuri įvairių politikos analitikų, diskutuojančių apie užkulisinę kovą Kremliuje dėl prezidento posto, pasisakymuose skamba dažniausiai. Beje, šioje frazėje slypi mintis, kad 2008 m. Rusijoje ne vyks prezidento rinkimai, o bus „priimtas sprendimas“, bet su tuo jau visi seniai susitaikė. Taigi greitai Rusijoje įvyks prezidento nominavimo spektaklis, ir ligi šiol, atrodo, niekas, net dabartinis šalies prezidentas - pagrindinis komedijos (arba tragedijos) režisierius, - nežino (arba žino, bet kaip tikras žvalgybininkas didvyris, kankinamas žurnalistų, neprisipažįsta), kam atiteks pagrindinis vaidmuo. Tokioje situacijoje kiekvienas iš mūsų irgi gali sau leisti pažaisti žaidimą „Atspėk būsimąjį Rusijos prezidentą“ (kodinis žaidimo pavadinimas „Projektas 2008“).

Putinas išeina?!  

Pirmiausia reikia nuspręsti, ar Vladimiras Putinas tikrai neketina dar kartą siekti prezidento posto. Iš karto pasakysime, kad padaryti tai jis galėtų labai lengvai. Tam net nereikia sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės. Užtektų referendumo arba Konstitucijos pakeitimo, ką galima suorganizuoti be kliūčių. Vakarų pasaulis, žinoma, kurį laiką paprotestuotų, išreikštų įprastą susirūpinimą demokratiniais procesais Rusijoje, bet greitai apsiramintų -  geriau jau draugas Vladimiras negu galai žino kas.

Tačiau V. Putinas atkakliai kartoja, kad trečios kadencijos nesieks, nors jam „darbas patinka.“ Na, nebent šalyje susiklostytų kokia nors krizinė situacija (galbūt dirbtinai sukurta - „inspiruota iš užsienio“), kuri tiesiog neleistų jam, kaip tikram Tėvynės gynėjui, palikti savo posto (skamba kaip nebloga priežastis pasilikti).

Manytina, kad V. Putinas vis dėlto išeis. Tvirtai to teigti, žinoma, negalima (pavyzdžiui, jis gali išeiti, o naujajam prezidentui kils „problemų su sveikata“, ir tada „teks“ grįžti), bet tokia prielaida galima. Kas galėtų sutrukdyti jam išeiti, be galimų „oranžinių“ ar kitokių neramumų šalyje (kurie, beje, yra mažai tikėtini)? Kai kurie politologai teigia, kad priversti (tiksliau, įkalbėti - kabutes naudoti savo nuožiūra) V. Putiną pasilikti gali jo aplinka. Rusijos vadovu šiandien sunku įsivaizduoti ne VVP (Vladimirą Vladimirovičių Putiną). Šiuo metu jis yra jo paties sukonstruotos sistemos elementus (grupuotes ir atskirus asmenis) vienijanti figūra, turinti  absoliučią valdžią. Šis aspektas kartu su realiu V. Putino populiarumu, prie kurio prisideda sukurtas ar susiformavęs jo, kaip caro (царь всея Руси), įvaizdis, smarkiai apsunkina naujo nacionalinio lyderio - net jo paties pasiūlyto - atsiradimą. Kaip tik todėl artėjančius prezidento rinkimus Rusijoje dažnai vadina „problema 2008“.   

Iš tikrųjų turbūt daugumai žmonių (eilinių ir neeilinių) Rusijoje ir už jos ribų būtų geriau, jeigu V. Putinas pasiliktų, - pagaliau tegul pats ir užbaigia pradėtas ilgalaikes reformas. Apskritai labai įdomu, kad Rusijoje per pastaruosius kelerius metus buvo patvirtintos kelios ilgalaikės programos (kariuomenės reforma, socialiniaiprojektai, administracinė reforma ir t. t.). Visai neseniai V. Putinas pasiūlė pereiti prie trimečio biudžeto planavimo. Turint tai omenyje, tikrai keistai atrodo jo sprendimas išeiti kelio viduryje, atkakliai kartojant žodžius apie konstitucinį stabilumą.

Taigi išryškėja trys variantai. Pirmasis: V. Putinas neišeis. Bet jis taip ilgai pratina visus prie savo išėjimo, kad, atrodo, net pyksta, jog juo netikima. Antrasis: V. Putinas išeis, nes pavargo nuo valdžios kaip vidutinis žmogelis, kuris staiga tapo prezidentu ir ne savo valia visus tuos metus turėjo tempti ant savo pečių probleminę Rusiją. Bet juk jis sakė, kad darbas jam patinka. Be to, jeigu jis būtų visai eilinis (visai atsitiktinis) žmogus, jis nebūtų siekęs antrosios kadencijos ir nepradėtų reformų (na, kam kurti problemas, jeigu galima kaip nors prasėdėti aštuonerius metus, ypač kai iš dangaus krinta naftos milijardai). Remiantis tokia logika, išėjimas negalimas. Ir tuomet iškyla trečiasis variantas: V. Putinas išeis nepasitraukdamas iš politikos (tai jis pats deklaravo sakydamas, kad kartu su žmonėmis darys įtaką politiniams procesams) ir  būdamas tikras, kad jo pradėti darbai bus tęsiami. Šio straipsnio tikslas nėra nuspėti V. Putino vietą po prezidentavimo. Esmė yra ta, kad jis prieš išeidamas tikriausiai bando sukonstruoti subalansuotą sistemą, kurioje atsirastų vietos ir jam, kaip politinių procesų subjektui, ir jo įpėdiniui (jo sprendimai dėl kadrų yra geriausias sistemos, kurioje varžosi atskiri interesai, subalansavimo pavyzdys).

Kas vietoj Putino? 

Taigi, padarius prielaidą, kad V. Putinas pasirauks iš prezidento posto nepasitraukdamas iš didžiosios politikos, tenka pereiti prie kito klausimo – kas vietoj jo? Populiariausia nuomonė tokia: du pagrindiniai pretendentai yra Dmitrijus Medvedevas ir Sergejus Ivanovas (abu yra pirmieji vicepremjerai), o antrajam ešelonui priklauso Michailas Fradkovas (Vyriausybės vadovas), Sergejus Naryškinas (naujas veikėjas, vicepremjeras ir Vyriausybėsaparato vadovas), Vladimiras Jakuninas („Rusijos geležinkelių“ vadovas), Valentina Matvijenko (Sankt Peterburgo merė), Sergejus Sobianinas (prezidento administracijos vadovas, buvęs Tiumenės gubernatorius), pastarojo pavaduotojas Igoris Sečinas (labai įtakinga užkulisinė figūra V. Putino komandoje, „saugumiečių“ vadas), prezidento atstovas Kaukaze Dmitrijus Kozakas, Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas, Federalinės Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas ir t. t.

Manytina, kad esmė šiuo atveju yra paprasta: tiesa arba guli paviršiuje, arba kažkur gilumoje. Kitaip tariant, vieni analitikai teigia, kad antrasis kandidatų ešelonas jau seniai nebeaktualus - prezidentu bus arba D. Medvedevas, arba S. Ivanovas. Kaip teigia Anna Kačkajeva (elektroninės žiniasklaidos dėstytoja iš Maskvos valstybinio universiteto): „Trys pagrindiniai naujienų herojai – tai Putinas, Medvedevas ir Ivanovas. Toks yra administracijos nurodymas.“ Maskvos analitinė agentūra „Medialogija“ atliko tyrimą, kuris parodė, kad 2006 m. Medvedevas figūravo šešių pagrindinių Rusijos televizijos kanalų naujienose 2064 kartus, ir nė vieno komentaro jo atžvilgiu nebuvo neigiamo. S. Ivanovas, agentūros duomenimis, buvo pakritikuotas 17 kartų (dažniausiai dėl naujokų ir ilgiau tarnaujančių kareivių konfliktų, vadinamosios „dedovščinos“. Manytina, kad Kremlius padarė išvadas, ir S. Ivanovas paliko gynybos ministro postą, pereidamas į aukštesnę vietą - kuruoti praktiškai visą Rusijos pramonę. Kaip pažymi Dmitrijus Bagdovskis (Socialinių sistemų instituto prie Maskvos valstybinio universiteto vadovas): „Šitas paaukštinimas pašalina poną Ivanovą iš ugnies linijos, ypač kai kalbama apie „dedovščiną“. Trumpai tariant, vyksta dviejų pretendentų konkurencija. Iš paskutiniųjų  ženklių viešųjų ryšių akcijų, populiarinančių šiuos du kandidatus, paminėtina D. Medvedevui didele reklama tapusi jo interneto konferencija apie socialinius projektus ir atstovavimas Rusijai Davoso pasaulio ekonominiame forume. S. Ivanovas pasižymėjo per Miuncheno konferenciją, kur V. Putinas „paliko jį atsakinėti į klausimus.“ Šiaip D. Medvedevas, kuruodamas socialines programas, turi tam tikrą pranašumą prieš savo galimą konkurentą, nes jo sfera elektoratui yra svarbesnė, palyginti su S. Ivanovui atiduota pramone. Galiausiai, kaip teigia Politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas, gali atsitikti net taip, kad, pavyzdžiui, D. Medvedevas taps prezidentu, o S. Ivanovas - Ministru pirmininku (idėjos logika ta, kad būtų patenkintos Kremliaus „liberalų“ ir „saugumiečių“ stovyklos, nors S. Ivanovas šia prasme nėra tikras „saugumietis“, ir apskritai Kremliaus interesų grupių suskirstymas tik į dvi stovyklas yra ganėtinai supaprastintas).

Kiti analitikai teigia, kad D. Medvedevo ir S. Ivanovo populiarinimas yra tik KGB stiliaus akių muilinimas: tegul visi mano, kad prezidentu bus vienas iš minėtųjų asmenų, o iš tikrųjų paskutiniu momentu V. Putino bus iškelta visiškai kita figūra. Kaip pareiškė Dmitrijus Oreškinas (Geografijos instituto prie Rusijos mokslų akademijos analitikas): „Aš esu beveik tikras, kad įpėdiniu nebus pasirinktas nei Medvedevas, nei Ivanovas. Triukšmas aplink juos yra tik, kalbant KGB terminais, „priedangos operacija“, kad būtų užmaskuotas tikrojo plano parengimo procesas“. Pagrindą tokio pobūdžio spekuliacijoms dabartinis Rusijos prezidentas davė 2006 m. viešėdamas Kinijoje, kai per  spaudos konferenciją leido suprasti, kad jo įpėdiniu nebūtinai taps D. Medvedevas ar S. Ivanovas. Juo gali tapti žmogus, kuris yra „ne visai žinomas“ žiniasklaidai, pasakė V. Putinas.    

Nuspręsti, kas iš ekspertų yra teisus, sunku. Gali atsitikti ir taip, kad pats V. Putinas ims ir pasiliks savo poste. Arba jis pasirinks  įpėdiniu D. Medvedevą ar S. Ivanovą, ir visi nusivils, kaip viskas nuo pat pradžių buvo paprasta. Jeigu bus iškeltas mažai žinomas kandidatas, didžiuosis tie, kurie siūlė „tamsiojo arkliuko“ versiją. Iš tikrųjų situacija yra visiškai neprognozuojama.

Visi analitikai sutaria tik dėl to, kad įpėdinio (jeigu jis bus) vardas bus paskelbtas iki rinkimų likus vos keliems mėnesiams. Kol V. Putinas jo nepasako, jis nėra „šluba antis“. Kitaip tariant, šiandien jis yra svarbiausias žmogus Rusijoje. Jei tik jis prisipažintų, kam ketina perduoti valdžią, iš karto pasidarytų niekam nebeįdomus. Be to, anksčiau laiko prasidėtų elito konkurencija, kuri gali destabilizuoti padėtį šalyje. To V. Putinas nenori, todėl ir delsia kiek gali. Garantijos, kad V. Putino pasiūlytas asmuo (net jeigu tai bus „tamsusis arkliukas“) bus išrinktas be kliūčių, yra ganėtinai didelės. Apklausų duomenimis, 40 procentų Rusijos rinkėjų yra pasirengę balsuoti už dabartinio prezidento iškeltą (paremtą) kandidatą. Pagaliau, jeigu kiltų kokių nors abejonių, būtų pasitelkta Kremliui pavaldi žiniasklaida ir/ar organizuota kokia nors skambi viešųjų ryšių akcija, per kurią įpėdinis herojiškai susidorotų su „didele“ užduotimi (panašiai kaip V. Putinas „laimėjo“ karą Čečėnijoje).

Išvados 

Vienintelis dalykas, kuris truputį stebina šitoje situacijoje, yra ramybė, su kuria V. Putinas sako, kad jis ketina pasitraukti. Lygiai taip pat ramiai S. Ivanovas ir D. Medvedevas teigia, kad yra patenkinti tuo, ką daro šiuo metu, ir apie prezidentavimą negalvoja, nes tokios mintys tik trukdytų dirbti. S. Ivanovas dar yra pasakęs, kad jis nemanąs, jog po 2008 m. rinkimų kas nors ženkliai pasikeistų, o V. Putinas kartą pareiškė, kad šiandien visi jau dirba ten, kur turėtų. Trumpai tariant, aišku, kad niekas neaišku, bet susidaro įspūdis, kad sprendimas jau priimtas ir naujuoju Rusijos prezidentu taps visai ne kuris nors iš garsiosios trijulės (Putinas, Medvedevas, Ivanovas). Galbūt tai bus moteris...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras