Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Vladimiras Putinas: versija 6.0 (14)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 10 22

2012 m. spalio 7 d. Rusijos vadovui (tai skamba tiksliau nei „prezidentui“) V. Putinui sukako 60 metų. Šis nebejotinai pasaulinės reikšmės politikas atsirado kone iš niekur 1999 m., bet jau 2007 m. žurnalo „Time“ buvo pripažintas Metų žmogumi. Gera proga žvilgtelėti į jo praeitį ir įvertinti jo ateitį.

Skiriamąja linija V. Putino istorijoje tapo 2008 metai. Iki šios ribos, bandant išsiaiškinti, „who is Mr. Putin?“ (kas yra ponas Putinas?), apie jo politiką rašyta daug ir detaliai. Keistomis aplinkybėmis prasidėjęs antrasis karas Čečėnijoje ir garsusis pažadas surasti visus sukilėlius ir nuskandinti juos atmatų duobėje. M. Chodorkovskio byla ir oligarchų „sutvarkymas“, faktiškai nacionalizuojant šalies gamtos išteklius. Neaiški atominio povandeninio laivo „Kursk“ tragedija ir keistas atsakymas amerikietiškame eteryje: „Jis nuskendo.“ Kruvini teroro aktai per miuziklą „Nord Ost“ Maskvoje ir Beslano mokykloje kaip Rusijos specialiųjų tarnybų ir asmeniškai prezidento (kaip buvusio saugumiečio) gėda. Ne mažiau gėdingas fiasko „oranžinės“ revoliucijos Ukrainoje metu. Vidinės politinės arenos užvaldymas ir korumpuotos valdžios vertikalės (kurioje neaišku, kur baigiasi valstybės ir kur prasideda verslo interesai) sukūrimas. Visa tai Vladimiras Putinas. Kaip ten bebūtų, galutiniu pirmo jo valdymo laikotarpio apibendrinimu tapo „Rusijos stojimasis nuo kelių“: žinoma, palyginti su B. Jelcino laikais, kai šalis stovėjo prie turbūt galutinio subyrėjimo savo istorijoje ribos, vis dėlto šiandien Maskvos (V. Putino) žodis pasaulyje yra kur kas svaresnis.

2008 m. V. Putinui iškilo rimta dilema: lengvai (pakeičiant Konstituciją ar kaip kitaip) likti valdžioje (liaudis tikrai neprieštarautų) arba surasti sau įpėdinį. Spėlionių buvo daug, bet baigėsi viskas gana nuobodžiai – įpėdiniu buvo pasirinktas nykusis D. Medvedevas. Po šito įvykio prasidėjo nauja „loterija“: ar naujasis prezidentas taps realiu V. Putino konkurentu, o gal jis tik laikinas Kremliaus šeimininkas? Ir vėl paprastas atsakymas – V. Putinas grįžo į prezidento postą, dėl to, kaip paaiškėjo, buvo sutarta iš anksto. Nors kadaise F. Tiutčevas rašė, kad „protu Rusijos nesuprasi“, atrodo, jog dabar ji tampa vis labiau prognozuojama. Tiesa, sunku buvo pasakyti, kaip Maskva sureaguos į M. Saakašvilio veiksmus Pietų Osetijoje. Šiandien visi įsitikinę – Rusija (V. Putinas) yra pasirengusi kietai ginti savo interesus (ypač artimajame užsienyje).

Taigi, lyg ir galima sakyti, kad „Rytų fronte nieko naujo“. Tačiau tiek viduje, tiek tarptautinėje arenoje V. Putinas (versija 6.0) yra truputį kitoks.

Pirmiausia pažymėtina, kad Rusijos politiniame žodyne įsitvirtino terminas „tandemas“. Tegu jis (tandemas) nelygiavertis, bet jis egzistuoja. Iš esmės V. Putinas galėjo apsieiti ir be jo, tačiau tandemas veikia. Antra, pasikeitė rusiško parlamentarizmo veidas: „Vieningoji Rusija“ bent jau formaliai prarado Dūmoje konstitucinę daugumą, o opozicija gatvėse reiškiasi laisviau, negu tai buvo iki 2008 metų. Objektyvi realybė ar valdoma tikrovė?

„The Washington Post“ straipsnyje „Būdamas 60 m. Putinas vis dar populiarus, bet ekonominiai iššūkiai gali sugriauti jo paramos pagrindą“ („Putin still popular as he turns 60, but economic challenges may erode his support base“) rašė: „Vladimirui Putinui sukanka 60, ir atrodo, kad jis yra pačiame jėgų žydėjime (...). Bet jeigu pažiūrėtume atidžiau, galima pamatyti stebėtinai pažeidžiamą lyderį, kurio likimas priklauso nuo naftos kainų ir visuomenės paklusnumo kietai rankai. Putino 13 metų valdymo teisėtumo pagrindas yra ekonomika, visiškai priklausoma nuo naftos ir dujų bei griežtos politinės sistemos, kuri smaugia nepasitenkinimą, pavertė parlamentą sprendimų tvirtinimo mechanizmu, o teismus padarė paklusniu valdžios įrankiu. Ar rusai ima pavargti nuo savo kieto lyderio (...)? Ekspertai sako, kad dar ne, bet didelė dalis Putino rėmėjų palaiko jį labiau iš įpročio ir permainų baimės negu nuoširdžiai. Tokia parama gali akimirksniu išnykti, jeigu energetikos šaltinių kainos nukris ir prasidės nacionalinio masto sunkmetis.“

Ir vis dėlto nėra akivaizdžių požymių, kad V. Putinas netiki savo jėgomis. Priešingai, susidaro įspūdis, kad jis sąmoningai modifikuoja Rusijos politinį gyvenimą, politinę sistemą. Kam jam tai? Juk tik tingūs nekalba, jog griežtai individualistinė valdžios struktūra yra negyvybinga ilguoju laikotarpiu. Todėl iki 2024 m. reikia sukurti tokį valdymo mechanizmą, kuris išliktų veiksmingas ilgesnį laiką ir visapusiškai nepriklausytų nuo „variklio“ kaitos. Rizikinga? Taip, bet rizika absoliučiai pateisinama, nes geriau surizikuoti ir pralaimėti nei tiesiog laukti katastrofos, kuri Rusijoje yra neišvengiama, jeigu nieko nebus daroma.

Užsienio politikoje V. Putinas šiandien irgi elgiasi ryžtingiau. Pirmiausia jis ėmėsi aktyviai stumti į priekį Muitų sąjungos (suprask: posovietinės erdvės geopolitinės integracijos su Rusija priešakyje) projektą: stiprinamos politinės-karinės pozicijos Centrinėje Azijoje ir toliau spaudžiama Ukraina.

Po karo su Gruzija pasaulis patikėjo, kad NVS erdvėje Rusija yra pasirengusi eiti iki galo, o tolimajame užsienyje (pavyzdžiui, Libijoje) vis dar elgiasi daug atsargiau. Tačiau dėl Sirijos Maskva staiga ėmė ir užsispyrė. Atvira priešprieša su JAV yra rimtas sprendimas ir jeigu V. Putinas jai ryžosi, vadinasi, jis mano, kad gali sau tai leisti. Kaip straipsnyje „Putino principingumas ir praktiškumas Sirijoje“ („For Putin, Principle vs. Practicality on Syria“) rašo „The New York Times“: „Jau kelis mėnesius sprendimų priėmėjai Vakaruose laužo galvą dėl to, kokie strateginiai interesai privertė Rusiją taip atkakliai remti Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą – lyderį, kuris susidūrė su visuomeniniu sukilimu, ir atrodė, kad pasitrauks bet kuriuo atveju (...). Atsakymas priklausys nuo V. Putino paskaičiavimų. Jis gali nuspręsti, kad pasidavimas Vakarų spaudimui pakenks jam labiau negu Sirijos praradimas. Arba, jeigu jis nuspręs, kad B. Assadas neišsilaikys iki metų pabaigos, gali siekti „parduoti“ Rusijos poziciją už tam tikras nuolaidas.“ Greičiausiai V. Putinas eis iki galo, nes kritinė riba jau seniai peržengta ir bet koks atsitraukimas taps rimtu smūgiu jo kietam įvaizdžiui (tai D. Medvedevas gali pralaimėti Libijoje, o jis – V. Putinas – nepralaimi). Manytina, kad tai jo principinis sprendimas, paremtas įsitikinimu, kad Rusijos interesams gresia rimtas pavojus ir atėjo laikas pasakyti griežtą „ne“ Vakarų savivalei.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad V. Putinas 6.0 yra pastebimai atnaujinta 1999 m. produkto versija – ryžtingesnė (pasiruošusi rizikai tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje) ir ambicingesnė. Kita vertus, per didelis pasitikėjimas savo jėgomis gali būti nepagrįstas ir baigtis taip, kaip tai įvyko „oranžinės“ revoliucijos Ukrainoje metu. Vadovui nėra nieko baisiau nei prarasti adekvatų tikrovės supratimą. Reikia tikėtis, kad V. Putinas žino, ką daro, nes dar viena Rusijos nesėkmė dėl jos lyderių įsitikinimų (kaip M. Gorbačiovo) gali turėti pasauliui (ir ypač jos kaimynams) labai skaudžių pasekmių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras