Iki šiol buvo įprasta manyti, kad vienas iš esminių Vakarų civilizacijos bruožų yra konstruktyvus politikos ir religijos, valstybės ir Bažnyčios atskyrimas. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios tai jau nebeatrodo savaime suprantamas dalykas. Baltųjų rūmų vidaus ir užsienio politikos retorika ištisai susipynusi su teologija. JAV prezidentas savo pozicijai pagrįsti vartoja Biblijos žodyną ir Senojo Testamento giesmes, kurios kaipmat rezonuoja tikinčiųjų, jo pagrindinio elektorato, širdyse. Per 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų metinių minėjimą Elio saloje George‘as W. Bushas kalbėjo: „Amerikos idealas yra visos žmonijos viltis... Viltis, nušviečianti mums kelią. Ir šviesa nušviečia tamsumą. Ir tamsa nenugalės šviesos.“ Tad neatsitiktinai per 2004 m. rinkimus už Bushą balsavo 52 proc. katalikais save laikančių rinkėjų.

Ar prezidento G. W. Busho „teologija“ krikščioniška ar tik amerikietiška? Ar ji apima globalinį Dievo pasaulio matymą, ar tik įtvirtina naująjį amerikietiško nacionalizmo pavidalą? Karo Irake pradžioje JAV prezidentas meldėsi: „Dieve, palaimink mūsų kariuomenę!“ Bushas daugybę kartų nurodė į savo tikėjimą: esą jis nebūtų prezidentas, jei netikėtų dieviška apvaizda, kuri pranoksta visus žmogiškus planus. Jis įsitikinęs, kad jo nacija vykdanti Dievo skirtą teisiųjų misiją ir kad jis ją vykdo su Dievo palaiminimu. Pasak religijos specialistų, problema yra ne prezidento nuoširdumas, o jo įsitikinimas, esą jis vykdo Dievo valią. Jiems nerimą kelia tai, kad Bushui, atrodo, nekyla jokių abejonių, jog Dievas ir gėris yra jo pusėje, ir tai, kad tikrasis tikėjimas maišomas su nacionaline ideologija.

Tuoj po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro aktų Busho administracija kruopščiai parengė religines apeigas, per kurias iš Nacionalinės katedros sakyklos buvo paskelbtas karas terorizmui. Kalbėjo ir Busho „Amerikos pastoriumi“ pavadintas Billy Grahamas, bet svarbiausiu pamokslininku vis dėlto tapo pats prezidentas, paskelbęs: „Mūsų misija istorijoje tapo aiški: atremti šį puolimą ir išvaduoti pasaulį nuo blogio!“ Dalyvaujant beveik visiems kabineto ir Kongreso nariams, religiniams lyderiams, renginys virto tikra televizine visos nacijos liturgija, kuri pagrindė moralinį ir net dievišką naująjį nacijos karą ir užsibaigė „Respublikos kovos himnu.“ Karas su blogiu tapo JAV užsienio politikos, o ir paties ginčytino prezidentavimo moraliniu pateisinimu.

JAV religiniai lyderiai ir teologai reiškia gilų susirūpinimą dėl tokios karo teologijos, vis pasigirstančios teisiosios imperijos retorikos, pretenzijų į religinį nacijos ir prezidento palaiminimą kovoje su terorizmu. Daugiau kaip du šimtai universitetų ir seminarijų teologų pasirašė pareiškimą „Kristaus išpažinimas prievartos amžiuje“ (Confessing Christ in a World of Violence). Jame iš esmės pritariama popiežiui Jonui Pauliui II, 2004-ųjų Velykų sekmadienio pamoksle pakvietusiam pasaulį „vienijantis“ nugalėti terorizmą ir jo „mirties logiką.“ Pareiškime sakoma:  „Saugumo problemos, su kuriomis susidūrė mūsų nacija, nėra lengvai išsprendžiamos. Tačiau tarptautinių konsultacijų išmintį atmetanti politika neturi būti laiminama religijos. Pavojingiausia šiandien yra baimės politikos gilinama politinė stabmeldystė.“

Kadangi JAV statusui pasaulyje apibrėžti vis dažniau pasitelkiamos tokios sąvokos kaip „imperija“ ir net „Pax americana“, tikintieji klausia, ar jie tik neatsidūrė Romos imperijos krikščionių situacijoje. „Atrodo, kad su karine pergale Irake įsigaliojo nauja pasaulio tvarka. Nuo Romos laikų nė viena šalis nebuvo taip grėsmingai užgožusi kitų. Žodis „imperija“ grįžta į vartoseną visa jėga“, – „WashingtonPost“ 2003 metų rugpjūtį rašė Josephas Nye, Harvardo Kennedy valdymo mokyklos dekanas.

Įtakingo leidinio „Weekly Standart“ redaktorius, grupę konservatyvių politikų vienijančio Naujojo amžiaus Amerikos projekto (Project for the New American Century) vadovas Williamas Kristolas atvirai gina imperijos idėją: „Jeigu žmonės sako, kad esame imperinė galia, puiku!“ Jungtinėms Valstijoms esą būtina „prisiimti atsakomybę už unikalų Amerikos vaidmenį saugant ir plečiant tarptautinę tvarką ir tuo pačiu rūpintis jos saugumu, klestėjimu ir principais.“ Čia nėra jokios paslapties, priešingai, šių įtakingų žmonių požiūriai ir planai gana atviri. Jie yra dešinieji Amerikos politiniai lyderiai ir politologai, kurie įgijo valdžią, o po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios traumos ėmė įgyvendinti savo darbotvarkę. Anot Kristolo, „kuo blogas yra dominavimas, jei jis tarnauja geriems tikslams ir aukštiems idealams?“

Tačiau prie šio agresyvaus Amerikos galios išplėtimo pasaulyje Bushas dar prideda  Dievą, ir tai daug ką keičia. Kai nacija tiesiog primeta pasauliui savo valią, yra viena, o  tvirtinti, kaip tai daro JAV prezidentas, kad Amerikos karinė ir užsienio politikos sėkmė yra susijusi su religiškai įkvėpta „misija“ ir kad net jo prezidentavimas šiuo ypatingu metu, galimas daiktas, yra Dievo skirtas, - visai kas kita. Ir svarbu čia ne tai, kiek nuoširdus ir gilus yra George‘o W. Busho tikėjimas, o šio tikėjimo turinys ir reikšmė bei įtaka jo administracijos vidaus ir užsienio politikai.

Anot Jimo Wallo, „Sojournes“ žurnalo įkūrėjo, knygos „Dievo politika: kodėl Amerikos dešinieji jos imasi neteisingai, o kairieji jos nesiima“ (God‘s Politics: Why American Right Gets It Wrong and the Left Doesn‘t Get It) autoriaus: „Tikroji teologinė šiandienės Amerikos problema yra jau ne religinė dešinė, o nacionalinė Busho administracijos religija, kuri nacijos tapatumą painioja su Bažnyčia, o Dievo tikslus - su Amerikos imperijos misija. Amerikos užsienio politika yra daugiau nei užkardanti, - ji yra įžūliai teologiška. Ne tik vienpusė, bet ir pavojingai mesianistinė, ne tik arogantiška, bet ir besiribojanti su stabmeldiškumu ir šventvagiškumu. Asmeniniai G. Busho įsitikinimai suteikė jam tvirtą pasitikėjimą savo „misija“ nugalėti „blogio ašį“, „pašaukimu“ būti vyriausiuoju karo su terorizmu vadu. Tai pavojingas užsienio politikos ir netikusios teologijos mišinys.“

Religijos ir politikos susiliejimas per dešinįjį politinį sparną krikščionims trukdo atlikti savo tikrąją paskirtį, o būtent - būti vienodai kritiškiems ir politinės dešinės, ir politinės kairės, o ir politikos apskritai atžvilgiu. Todėl JAV tikintieji susizgribo atsiimti tikėjimą iš dešiniųjų. 2003-ųjų pabaigoje „Pew Research Center for the People and Press“ atlikto tyrimo duomenimis, žmonės, besilankantys bažnyčioje daugiau nei kartą per savaitę, daugiausia balsų atidavė respublikonams - 63 proc., o bažnyčioje besilankantys retai arba visai į ją neinantys daugiausia balsų atidavė už demokratus – 62 proc. Tai atsispindėjo ir per 2004-ųjų prezidento rinkimus. Už prezidentą George‘ą Bushą balsavo 64 proc., o už senatorių Johną Kerry - 35 proc. bažnyčią lankančių rinkėjų.

Religijos ir politikos įtakos sferų atskyrimo tema šiuo metu plačiai diskutuojama JAV religinėse bendruomenėse ir pilietinėse organizacijose. Prieinama išvada, kad tinkamai jų neatskyrus, galimo konstruktyvaus bendravimo tarp bažnyčios ir valstybės laukas liks „opijumi liaudžiai“ ir toliau kels sumaištį žmonių protuose. Anot Jimo Wallo, „gilesnis tikėjimo suvokimas priverstų giliau – ir net savikritiškiau – susimąstyti: vis dėlto Bushui religija yra tai, į ką mes, žmonės, esame taip linkę: lengvas atsakymas.“ Kiek amerikiečiams pavyks atskirti „kas ciesoriaus -  ciesoriui, kas Dievo – Dievui“ , galbūt parodys 2008-ųjų prezidento rinkimai.

...

Paradoksalu, bet gal net dar stipresni ir mažiau apmąstomi religijos ir politikos susipynimo procesai vyksta ne kur kitur, o buvusioje „ateistinėje“ šalyje – mūsų kaimynėje Rusijos Federacijoje. Tačiau šią temą palikime kitam kartui.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).