Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Revoliucijos aidas Rusijoje (I) (6)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 05 23

Pastaruoju metu Rusijoje ir už jos ribų vyksta įdomūs procesai, susiję su valdžios kaitos perspektyva šioje šalyje. JAV Valstybės departamentas (faktinė Amerikos užsienio reikalų ministerija) prieš kurį laiką paskelbė dokumentą „JAV parama žmogaus teisėms ir demokratijai pasaulyje“, kuriame išreiškiamas ypač didelis susirūpinimas demokratiniais procesais Rusijoje ir numatoma nemaža finansinė parama šiems procesams plėtoti (tuo pačiu Rusijos opozicijai sukuriamas geras pagrindas paskelbti būsimus parlamento ir prezidento rinkimus Rusijoje „nešvariais“). Maskvos reakcija į šį JAV Valstybės departamento žingsnį (panašus susirūpinimas buvo išreikštas ir metiniuose pranešimuose apie padėtį 2002-2005 m.) buvo labai aštri. Rusijos Dūma ir Federacijos Taryba priėmė šiuo klausimu specialias smerkiamas rezoliucijas, o Užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad dokumentas yra itin politizuotas, pagrįstas subjektyviomis prielaidomis ir faktiškai tėra banalus instrumentas Amerikos interesams pasaulyje proteguoti. Londone gyvenantis antikremliškas oligarchas Borisas Berezovskis, panašiu metu duodamas interviu britų The Guardian, pareiškė rengiąs revoliuciją Rusijoje, nes be jėgos panaudojimo esamo režimo pakeisti nepavyks. Taip pat jis leido suprasti, kad jau užmezgė ryšį su tais rusiškojo elito atstovais, kurie irgi yra nepatenkinti Vladimiro Putino vykdoma politika (straipsnį anglų kalba galima rasti adresu <http://www.guardian.co.uk/frontpage/story/0,,2056322,00.html>,  rusų kalba - adresu <http://www.inosmi.ru/stories/01/05/29/2996/233970.html>). Pagaliau, Rusijoje pastaruoju metu vis aktyviau pradėjo reikštis opozicija – įvyko keli vadinamųjų „nepritariančiųjų“ maršai, kurie baigėsi OMON lazdų panaudojimu ir opozicijos lyderių bei eilinių aktyvistų suėmimu.

Galima analizuoti šiuos įvykius atskirai, bet vis dėlto manytina, kad visi jie turi bendrą vardiklį – V. Putino sukurtos valdymo sistemos dekonstravimas. Kita vertus, gali kilti įtarimas, kad visa tai tik žaidimai, kuriuose kiekvienas iš žaidėjų siekia kažkokių siaurų asmeninių tikslų, neturinčių nieko bendro su V. Putino nuvertimu.

Žaidimas ties riba

Jeigu mėgintume visus šiuos įvykius suvesti į vieną paveikslą, išvada būtų paradoksali. Opozicijos tikslas yra V. Putino ir jo bendražygių pasitraukimas iš valdžios. Akivaizdu, kad tai norima padaryti pasitelkiant „oranžinių revoliucijų“ technologijas. Tokių technologijų naudojimas rinkimų išvakarėse potencialiai veda prie neramumų šalyje. Čia galima prisiminti V. Putino pasakymą, jog jis liks valdžioje tik tuo atveju, jeigu matys, kad padėtis šalyje yra nestabili. Taigi amerikiečiai, B. Berezovskis ir „nepritariantieji“, kovodami su V. Putinu, eina link to, kad jis liktų valdžioje.

Tuomet ir kyla klausimas: gal visa tai tėra žaidimas, kurį sumaniai žaidžia Kremlius, skatindamas opoziciją mitinguoti, B. Berezovskį – grasinti perversmu, o amerikiečius – kelti triukšmą dėl žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje (o reikalavimai išduoti Berezovskį ir griežta reakcija dėl JAV tariamo kišimosi į Rusijos vidaus reikalus yra tik spektaklis)? Galima sutikti, kad opozicija Rusijoje galbūt ir yra kontroliuojama. Galima mėginti daryti prielaidą, jog B. Berezovskis irgi sutiko pažaisti Kremliaus žaidimus, kad jo neišduotų (kalbama, kad vienu metu tokia galimybė buvo gana didelė, ir tuomet sprogo A. Litvinenkos byla, su kuria B. Berezovskis gali būti labai įdomiai susijęs: Свидетель по „делу Литвиненко" рассказал о фальсификациях Березовского). Tačiau labai sunku patikėti, kad V. Putino valdymą pratęsti norėtų amerikiečiai. Viena vertus, neokonservatoriai yra pragmatikai realistai (ypač Valstybės departamento vadovė C. Rice), ir jiems Rusijos demokratija galėtų būti antraeilis dalykas. Be to, V. Putinas yra jau žinomas veikėjas, su kuriuo galima tartis (pavyzdžiui, buvo vieningai sugriežtinti reikalavimai Iranui), o kas bus po jo, dar neaišku. Tačiau tokie svarstymai kiek  pritempti. Iš tikro nesutarimai tarp Rusijos ir JAV elitų pastaruoju metu tik aštrėja (politinė įtampa ypač ryški JAV priešraketinės gynybos elementų dislokavimo Europoje klausimu). Žinomoje Rusijoje analitinėje laidoje „Postscriptum" JAV Valstybės departamento paskelbto dokumento komentaras nuskambėjo taip: „Ligi šiol Busho administracija bandė visaip daryti įtaką Rusijos užsienio politikai. O dabar oficialiu Amerikos tikslu tampa įtaka vidaus politikai. Taigi JAV peržengė Rubikoną ir paskelbė Vladimiro Putino valdymui politinį karą. Kitaip to vertinti negalima. [...] Maskvoje ligi šiol buvo remiamasi prielaida, kad Rusija ir JAV iš esmės yra partnerės.“ Todėl galima daryti išvadą, kad tiek V. Putino pozicija likti savo poste krizės atveju nėra jokia priedanga, o rimto susirūpinimo ženklas (lygiai kaip Dmitrijaus Medvedevo kalbos apie Rusijos dezintegracijos pavojų), tiek opozicijos veiksmai ir B. Berezovskio žingsniai turi tam tikrą pamatą.

Svarbus niuansas visoje šioje situacijoje yra galimi V. Putino aplinkos veiksmai. Šiandien Rusijos valdžios sistemos centre yra vienas žmogus – V. Putinas, ir jo bendražygiams būtų patogiau, kad jis liktų savo poste, nes nauja sistema su įpėdiniu gali būti ne tokia stabili ir palanki. Todėl kai kurie sluoksniai Kremliuje gali būti suinteresuoti situacijos Rusijoje eskalavimu iki tam tikros ribos, kad galėtų įtikinti savo prezidentą likti Kremliuje. Kitaip tariant, reikia kalbėti apie „valdomą chaosą“, kurio tikslas - V. Putino išlikimas valdžioje. Neaišku tik, ar šiam pavojingam žaidimui vadovauja pats Rusijos prezidentas, ar tik kai kurie jo aplinkos žmonės. Ko gero, pačiam V. Putinui jo buvimas Kremliuje nėra tiek reikalingas, kiek jis yra reikalingas jo komandai. Tačiau galimas pastarosios žaidimas yra žaidimas ties riba: gali įvykti taip, kad tam tikru momentu chaosas taps nebekontroliuojamas, ir tuomet apie tolesnius įvykius baisu net pagalvoti.

Tokiomis aplinkybėmis esminiu klausimu tampa rusų tautos pozicija. „Oranžinė revoliucija“, kurią Rusijoje, atrodo, jau bandoma pradėti (kuriamas konfliktinis fonas – represijos taikių demonstrantų atžvilgiu, Berezovskio užuominos apie valdančiojo elito nevienalytiškumą ir pan.), yra įmanoma tik tautos mobilizacijos atveju (bent jau tos jos dalies, kuri gyvena sostinėje ir arti jos – visa kita Rusija paprastai priima tai, kas įvyksta Maskvoje, kaip duotybę). Tautai mobilizuoti egzistuoja specialios „oranžinės“ politinės technologijos. Toliau jos bus aptartos teoriškai, o antroje straipsnio dalyje bus paanalizuotas Rusijos tautinis „oranžinis“ potencialas.

„Oranžinės revoliucijos“: principai ir technologijos

Pirmiausia reikėtų detalizuoti „klasikinių“ ir „oranžinių“ revoliucijų ypatybes. Įprastai „revoliucijos“ terminas gali būti taikomas tuo atveju, jeigu po valdžios kaitos visuomenėje įvyko kardinalių socialinių, ekonominių ir politinių permainų (nebūtinai demokratijos link, svarbu, kad permainų). Kitaip tariant, jei pasikeitė valstybės ekonominė politika (pavyzdžiui, pereita nuo planinės ekonomikos prie laisvosios rinkos), politinė sistema (pavyzdžiui, konstitucinė reforma, perskirstant atskirų valdžios šakų galias), socialiniai santykiai įgavo kitą prasmę (pasikeitė santykiai masių viduje bei tarp elito ir masių). Šia prasme „oranžines“ revoliucijas būtų sunku pavadinti „revoliucijomis“. Kita vertus, skirtingu laikotarpiu „revoliucijomis“ galima laikyti skirtingus dalykus. Įvykiai Gruzijoje ir/ar Ukrainoje nėra tas pat, kas Didžioji Prancūzijos revoliucija, bet abu reiškiniai vadinami revoliucija. Vienas svarbus aspektas, vienijantis praeities ir dabarties revoliucijas, yra interesų grupės, kurios yra revoliucijos varomoji jėga. Kartais manoma, kad bet kokios revoliucijos esminė galia yra tauta, tačiau iš tikro tauta tėra tešla (objektas), iš kurios daromas tortas. Ir „oranžinių“ revoliucijų ypatingumas yra tai, kaip jų lyderiai sugeba mobilizuoti tautą ir nuversti valdžią. Kitaip tariant, galima kelti hipotezę, kad iš principo visos revoliucijos yra visų pirma elitistiniai reiškiniai – paremti įtakingiausių konkrečios visuomenės grupių interesais. (Autorius prisipažįsta esantis elito teorijos atstovas, dėl ko jį galima kritikuoti). Skiriasi tik priemonės – o  „oranžinių“ revoliucijų naudojamos priemonės yra novatoriškai išskirtinės.

Tačiau prieš pradedant kalbėti apie šias priemones, būtina patikslinti „oranžinių“ revoliucijų principus. Poveikio (mobilizacijos) objektas yra tauta, bet prieš galvojant, kaip paveikti tautą, reikia sutarti dėl bendros poveikio idėjos. Kitaip tariant, turi būti suformuluota tautos poveikio strategija (ko norima iš tautos) ir taktika (poveikio priemonės ir jų taikymo mechanizmai).

Taigi „oranžinės“ revoliucijos yra politinių technologijų spektaklis, siekiantis įvairiais būdais, priklausomai nuo poveikio objekto specifikos (skirtingoms tautoms būdingi skirtingi bruožai, skirtingos silpnosios vietos), paveikti žmonių sąmonę. Įdomiausia yra tai, kad praėjus kuriam laikui po revoliucijos piliečiai pradeda sau kelti klausimą – kaip ir kam jie padarė tai, ką padarė? (Panašiai kaip pagirios apsvaigus nuo alkoholio). Sąmonei paveikti reikia specifinės smegenų „plovimo“ priemonės. Elementariausios technikos šiuo atveju yra tokios:

  • Idėjos supaprastinamas ir mitologizavimas. Žmonėms, kurie stovi aikštėje ar sėdi namuose prie televizoriaus ekrano, sudėtingos kalbos nepatinka. Jiems reikia balta-juoda aiškumo ir vienareikšmių lozungų. Šiuo atveju ne itin svarbu, kad bus duodami bendro pobūdžio pažadai ir/ar kad tie pažadai bus nepamatuoti. Be to, dar svarbu tautai sukurti mitą, kad „toliau taip gyventi nebeįmanoma“, kad „valdžia yra bloga“ (nors realybė gali būti ne tokia jau bloga) ir panašiai. Pažymėtina, kad bendroji revoliucijos idėja turi būti neigiamo pobūdžio - idėja „prieš“, nes tik tokia paprasta idėja yra lengvai suvokiama (kitaip reikėtų ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kas bus daroma perėmus valdžią).
  • Poveikis jausmams. Sąmonė yra valdoma pasąmonės, o pastarosios formavimasis vyksta per jausmus. Todėl svarbu tautoje sukelti jausmų bangą. Geriausia priemonė – prieš valdžią nukreiptos provokacijos, per kurias būtų pralieta bent šiek tiek kraujo. Vėliau įteigiama mintis, kad valdžia ėmėsi represijų prieš taikius protestuotojus (būtina užtikrinti, kad mitinguotojai nesiimtų prievartos, nes tada būtų sukompromituotas visas protesto judėjimas).

Akivaizdu, kad esminis vaidmuo vaizduojant valdžios žiaurumus, kuriant mitus ir populiarinant opozicijos idėjas priklauso žiniasklaidai, kurios užduotis yra sustiprinti spektaklio poveikį (kur reikia -  pagražinti, kur reikia - iškraipyti), nuolat kartojant kontrelito skelbiamas tiesas. Taip „užverbuojami“ piliečiai, sėdintys prie televizoriaus ekrano, kurių yra dauguma ir kurie paskui eis balsuoti (per naujus, „sąžiningus“, rinkimus, nes senieji buvo „nešvarūs“). Suprantama, didesnį revoliucinį potencialą turi pereinamojo laikotarpio visuomenės, kuriose senasis identitetas buvo diskredituotas (staiga tai, kas buvo gerai, pasidarė blogai), o naujas dar nesusiformavo. Tokioje visuomenėje lengviau suorganizuoti suirutę, supriešinti žmones ir elitą, iš pradžių galutinai juos dezorientuojant, o paskui prikišant į jų galvas protesto idėjų.

Ypač reikšmingas „oranžiniame“ spektaklyje yra išorinis faktorius, kuris gali sustiprinti ar susilpninti protestuotojų potencialą (tiek finansiškai, tiek – kas svarbiau – įvaizdžio prasme). Geras pavyzdys yra Ukraina. Pirmojo Maidano laikais Vakarai aktyviai rėmė „oranžinius“, kurie galėjo žadėti ukrainiečiams šviesų rytojų Europos Sąjungoje ir NATO. Šiandien viešojoje erdvėje toji parama yra minimali, besiribojanti su kritika, ir pranašesni atrodo „mėlynieji“, kuriuos visaip remia Rusija.

Klostantis tokiai situacijai, valdžia nebesupranta, ką reikėtų daryti, ir daro klaidas. „Oranžinės“ revoliucijos iš esmės yra posovietinės erdvės fenomenas. SSRS laikais buvo aišku,  kaip kovoti su opozicija – represijų keliu. Vėliau buvo priimtos demokratijos taisyklės, pagal kurias represijos yra negalimos. Bet „oranžiniai“ ne visada veikia pagal demokratines taisykles (tik naudojasi visais demokratijos privalumais). Senoji valdžia yra pasimetusi – prievartos imtis negalima arba nuo jos bus tik blogiau, bet ir veikimas pagal demokratines taisykles nėra efektyvus, nes opozicija jų dažnai nesilaiko. Todėl nėra aišku, kaip priešintis, nes tinkamai kovoti dėl sąmonės senoji valdžia dar neišmoko. Todėl lieka dvi išeitys – arba pasitraukti, arba panaudoti tankus (tačiau ne visi gali sau tai leisti dėl galimo kariuomenės nepaklusnumo ir/ar galimų pasekmių – pavyzdžiui, asmeninių sąskaitų Šveicarijos banke užblokavimo, ką jau kalbėti apie pilietinio karo galimybę). Detaliau apie kovos su „oranžiniu“ virusu būdus bus kalbama antroje straipsnio dalyje.

Išvados

Atrodo, kad šiandien išoriškai stabili situacija Rusijoje dabartinei šalies valdžiai darosi vis pavojingesnė, apie tai netiesiogiai užsiminė pats V. Putinas. Reikalą dar labiau komplikuoja tai, kad prezidento aplinka galbūt ne gesina įsiliepsnojančią ugnį, bet bando su ja žaisti (valdyti), siekdama V. Putino išlikimo poste, kad nenukentėtų jos asmeniniai interesai. Tokiomis aplinkybėmis viskas priklauso nuo to, kiek stiprus yra rusų tautos imunitetas „oranžiniam“ virusui ir jo technologijoms. Apie tai - antroje straipsnio dalyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras