Įdomiausias dalykas šiandien, aišku, yra karas su terorizmu, jau tapęs visuotinio  saugumo siekiu, kaip buvo šaltojo karo laikais. Kitaip tariant, tuo, kas apibrėžia labai svarbią strategijos sritį toli į ateitį ir saugumo užtikrinimo darbotvarkėje tampa prioritetų nustatymo pamatu (Barry Buzan).

Gegužės 15 d. septynios NVS šalys – Armėnija, Baltarusija, Kazachija, Kirgizija, Rusija, Tadžikija ir Uzbekija - atšventė Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) įkūrimo penkiolikos metų jubiliejų. Organizacijos generalinis sekretorius Nikolajus Bordiuža šia proga duotame interviu trumpai nusakė jos esmę:  „KSSO – tai gyvas organizmas, lengvai prisitaikantis prie greitai kintančios karinės-politinės situacijos regione ir pasaulyje. Atidžiai ir operatyviai fiksuojami nauji iššūkiai ir grėsmės, į kuriuos organizacija turi reaguoti ir atitinkamai reaguoja. Apibendrindami mūsų bendradarbiavimo patirtį galime tvirtai teigti, kad KSSO tapo paveikiu saugumo ir stabilumo faktoriumi Eurazijos regione.“

Kolektyvinio saugumo sutartimi įkurtas aljansas oficialų pavadinimą - Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (Организация договора о коллективной безопасности - ОДКБ) gavo tik 2002 metais. Pradžioje, 1992-ųjų gegužės 15 d., Armėnija, Kazachija, Kirgizija, Rusija, Uzbekija ir Tadžikija Taškente pasirašė Kolektyvinio saugumo sutartį (KSS). Kitais metais prie jos prisijungė Azerbaidžanas, Baltarusija ir Gruzija. Sutartis įsigaliojo 1994 m. balandžio 20 dieną. 1999-aisiais Armėnija, Baltarusija, Kazachija, Kirgizija, Rusija ir Tadžikija pasirašė sutarties pratęsimo dar penkeriems metams protokolą, tačiau Azerbaidžanas, Gruzija ir Uzbekija sutartį pratęsti atsisakė. 2002-ųjų spalį šešios KSS narės sutartį pertvarkė, praplėtė ir pavadino Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija. Jos generaliniu sekretoriumi tapo buvęs aukštas KGB darbuotojas, RF Saugumo tarybos sekretorius, prezidento administracijos vadovas Nikolajus Bordiuža. Naujoji sutartis įsigaliojo 2003 m. rugsėjo 18 dieną. KSSO tapo visaverte tarptautine organizacija stebėtojos teisėmis JT Generalinėje Asamblėjoje. Vadovavimą KSSO rotacijos principu šį mėnesį perima Kirgizija.

KSSO principai ir veikla visiškai atitinka A. Dugino geopolitinę Eurazijos doktriną ir todėl nieko stebėtina, kad KSSO ir NATO bendradarbiavimas nė kiek nesiplėtoja. Nors abi organizacijos turi bendrą vardiklį – „kovą su terorizmu“, iš esmės skiriasi jų požiūris į demokratiją, taip pat už šių organizacijų stovinčių didžiųjų šalių geopolitiniai interesai. Šios skirties „lakmuso popierėliu“ tapo 2005-ųjų įvykiai Uzbekijos Andižano mieste, kai valdžia, pasiremdama „islamistų maišto“ pretekstu, jėga susidorojo su ekonomine ir socialine šalies padėtimi nepatenkintais protestuotojais. Oficialiais Uzbekijos vyriausybės duomenimis, žuvo 180 žmonių, neoficialiais nevyriausybinių organizacijų duomenimis – 800 žmonių. Po šių įvykių Uzbekija ne tik nesutiko įsileisti į šalį tarptautinių ekspertų, bet ir sustiprino politinės opozicijos ir nevyriausybinių organizacijų persekiojimą bei privertė JAV išvesti karius (1999 m. išstojusi iš KSSO, 2001 m. Uzbekija buvo leidusi JAV dislokuoti karines pajėgas kampanijai prieš ,,Al Qaida“ ir Talibano režimą Afganistane). JAV, ES ir ESBO reikalavo nepriklausomo Andižano įvykių tyrimo, tačiau Uzbekijos parlamentinė komisija patvirtino oficialią „maišto“ versiją, o Rusija jai pritarė. Uzbekija išstojo iš provakarietiško GUAM‘o  (kol ten dar buvo Uzbekija, blokas vadinosi GUUAM - Gruzija, Ukraina, Uzbekija, Azeibardžanas, Moldova), o 2006 m. vėl grįžo į Rusijos glėbį Kolektyviniosaugumo sutarties organizacijoje, kur Islamas Karimovas tiesia ranką Aleksandrui Lukašenkai.

Kariniai aljansai gerai veikia konfrontacijos sąlygomis, tačiau tampa neveiksnūs, kai realios grėsmės, nuo kurios reikėtų gintis, nebelieka. Taip atsitiko ir su KSSO. 1999 m. buvo pradėjusi irti ne tik KSS narių sąjunga, bet faktiškai ir visa posovietinė sandrauga. Savarankiškesnės tautos ėmė pirmenybę teikti apsisprendimo teisei, angažavimuisi Vakarams ir regioniniam bendradarbiavimui. Azerbaidžanas atsisakė pasirašyti sutartį kitam penkmečiui, nusivylęs Rusijos nesugebėjimu tarpininkauti jo ginče su Armėnija dėl Kalnų Karabacho. Abejodama Rusijos motyvais ir norėdama duoti ženklą NATO (į kurio plėtros planus jau buvo įtrauktos buvusios sovietinės Baltijos šalys) Azerbaidžano pavyzdžiu pasekė ir Gruzija. Jos laikyseną galima nusakyti vieno gruzinų generolo žodžiais: „Nacionalinė pasienio kariuomenė gali saugoti Gruzijos sienas ne blogiau už rusų kolegas.“ Iš KSSO pasitraukė ir Uzbekija. Prezidentas I. Karimovas dar apkaltino Rusiją naudojantis Afganistano talibų sukilimu kaip pretekstu siekti regione savo interesų.

Tačiau 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktai Niujorke pakeitė pasaulio bendruomenės prioritetus, suaktyvino ir konsolidavo karinius aljansus. Antrąjį kvėpavimą įgavo ir KSSO. Daugmaž sėkmingai užsibaigus karui prieš Talibaną ir Amerikos dėmesiui nukrypus į Iraką, atsinaujino Centrinės Azijos respublikų polinkis kooperuotis su Rusija. Įvykių eiga Afganistane leido Rusijai pasisakyti prieš NATO buvimą regione kaltinant šią organizaciją nerangumu, nebendruomeniškumu ir neefektyvumu. Politinio progreso nesimatė, šalies pietuose plėtėsi smurto banga, o NATO vadovaujamos Tarptautinės paramos saugumo pajėgos (Internacional Security Assistance Force - ISAF) nekreipė dėmesio į nelegalią Afganistano opijaus prekybą. V. Putino atstovas kovai su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu Anatolijus Safonovas užsipuolė NATO neturint „terorizmo ir narkotikų problemų efektyvaus sprendimo“ Centrinėje Azijoje. „Rusija ne kartą siūlė NATO ir KSSO bendradarbiavimą“ regione, „tačiau mes iki šiol neišgirdome konkretaus atsakymo iš Briuselio.“ Tuo pat metu Rusija dar sustiprino savo sąjungininkų eurazijinėje organizacijoje nepasitikėjimą NATO. JAV, Čekijai, Vengrijai ir Lenkijai susitikus aptarti NATO priešraketinio skydo išskleidimo perspektyvas, Rusija pakvietė Baltarusiją pokalbiui apie KSSO atsaką. Prezidentas A. Lukašenka susumavo rezultatus: ,,Aš pasiūliau tam tikrose Baltarusijos vietose išdėstyti S-300 [priešlėktuvines – V. K.] sistemas ir taip sustiprinti Baltarusijos ir Rusijos gynybinę galią.“

Antiterorizmas ir nepasitikėjimas NATO KSSO jėgas suartino, o Amerikos invazija į Iraką jau tvirtai sucementavo organizaciją. Pastebimai išaugęs JAV/NATO karingumas kovoje už žmogaus teises, demokratiją ir ginklų neplatinimą Centrinės Azijos ir Eurazijos šalis verčia kliautis Rusijos karine galia. Šioms respublikoms Rusija atrodo suprantamesnė, stabilesnė ir patikimesnė. Vertinant politiškai, jokių kurso keitimo požymių nerodantis dabartinis Rusijos politinis režimas užtikrina paramą esamoms KSSO šalių valdžios struktūroms, o įsidėmėtini JAV ir NATO užsienio politikos principai - demokratizacija ir prevencinis karas. Vertinant kariniu požiūriu, Rusijos galia, nors ir didžiausia, toli gražu nėra tokia grėsminga, paslaptinga ir staigiai mobilizuojama kaip Vakarų. Kita vertus, KSSO narės yra aprūpintos daugiausia rusiška ginkluote, naudojasi tomis pačiomis bazėmis, todėl karinės agresijos iš Maskvos pusės tikimybė menka. Dėl to šios šalys Rusijos hegemoniją laiko mažesniu blogiu.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).