1947 m., tuoj po karo, vis dar JAV karių okupuotos Japonijos naujai priimtos Konstitucijos devintasis  straipsnis skelbė: 

Nuoširdžiai siekdami tarptautinės taikos,  pagrįstos teisingumu ir tvarka, Japonijos žmonės visam laikui atsisako karo kaip suverenios tautos teisės bei galios naudojimo kaip tarptautinių ginčų sprendimo būdo.

Siekdama  ankstesnėje pastraipoje išreikšto tikslo valstybė niekada neturės karinių sausumos, jūros, oro ir kitų pajėgų. Valstybei nebus pripažįstama teisė kariauti.

Baltarusija gręžiasi į Vakarus, o prezidentas Aleksandras Lukašenka yra pasiryžęs užsirekomenduoti kaip patikimas Europos Sąjungos (ES) partneris. Būtent tokią strateginę savo šalies raidos viziją šią savaitę pateikė Baltarusijos vadovas, kurio valdymo metodai tuose pačiuose Vakaruose yra nepriimtini ir netoleruojami. Į tuos pačius Vakarus yra pasiryžęs gręžtis tas politikas, kuris dar visai nesenai negailėjo kritikos „supuvusiam“ kapitalizmui, demonstravo savo lojalumą Maskvai bei kūrė bendrus kovos su imperializmu planus kartu su Venesuelos ir Irano prezidentais.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ („Laisvės rūmai“) paskelbė eilinę jau 29-ąją metinę ataskaitą „Dėl laisvių padėties pasaulyje“. Jame visos valstybės skirstomos į tris grupes: laisvos, iš dalies laisvos ir nelaisvos. Organizacija savo tyrimą rengia pagal du kriterijus: politinės teisės bei pilietinės laisvės. Šie tyrimai atliekami nuo 1978 m.

Formaliai teisiškai Kosovo provincija tebėra Serbijos valstybės dalis, tačiau nuo 1999 m. NATO vykdytos karinės operacijos ši provincija de facto yra JT  protektoratas. Apie 90 proc. iš dviejų milijonų Kosovo gyventojų sudaro albanai, kurie siekia nepriklausomybės nuo Serbijos. Tuo tarpu Belgradas tvirtina, jog Kosovas yra integrali Serbijos valstybės dalis, ir sutinka su provincijos autonomijos statuso įtvirtinimu.

Geopolitinės orientacijos požiūriu, Uzbekistanas yra pati nepastoviausia Centrinės Azijos (šiame straipsnyje Centrine Azija yra laikomos penkios valstybės - Kazachstanas, Uzbekistanas, Turkmėnistanas, Tadžikistanas ir Kirgizija) regiono valstybė. Todėl jam dažnai klijuojama tarp Rytų ir Vakarų besiblaškančios, pasimetusios, aiškios geostrateginės vizijos neturinčios šalies etiketė. Rečiau gilinamasi į specifinį užsienio politikos kursą sąlygojančias aplinkybes.

Po ilgų užkulisinių kovų, šią savaitę Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka buvo priverstas priimti ir patenkinti vieno savo artimiausių bendražygių – Boriso Tarasiuko – atsistatydinimo pareiškimą. Šis žingsnis reiškė, jog provakarietiškas šalies vadovas neteko vienos paskutiniųjų atramų ministrų kabinete, kurio vadovas Viktoras Janukovičius yra ne tik didelis Maskvos simpatikas, bet ir aršiausias V. Juščenkos oponentas.

Vakarų šokis aplink įkaitusį „garo katilą“ – Iraną tampa vis įnirtingesnis. Pasaulis čia pasidalinęs tarsi į dvi stovyklas: JAV su kai kuriais savo sąjungininkais siekia pažaboti radikalius islamo lyderių apetitus, tuo tarpu Rusija, Kinija ir kai kurios Vakarų valstybės priešinasi ne tik Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoms, bet ir plečia bendradarbiavimą su Teheranu.

Afrika – trečio tūkstantmečio kontinentas.

(Nelsonas Mandela)

Apie Afriką ir jos problemas išsivysčiusios šalys šiandien kalba panašiai kaip apie kelionę į Marsą: „Taip, labai svarbu, bet kaip nors kada nors. Mes dirbame šia linkme“. Viena iš visuomeninių organizacijų atliko metinę studiją, kuri parodė, jog Vakarų šalių (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija) žiniasklaidoje pranešimai apie konfliktus Afrikoje per pasirinktus metus sudarė vos 0,2 proc. nuo bendro pranešimų skaičiaus.

„Moteris – prezidentė? Kodėl gi ne?“, – rašė laikraštis „The Financial Times“ po to, kai praėjusių metų pabaigoje Prancūzijos socialistų partija savo kandidate į balandžio 22 d. įvyksiančius rinkimus iškėlė 53 metų politikę Segolen Ruajal (Segolene Royal). Ji susirungs su centro dešiniųjų atstovu, dabartiniu šalies vidaus reikalų ministru, Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy). Pastarasis kandidatas sausio 28 d. švęs 52-ąjį gimtadienį…

„Pasiruoškite, mes ten einame ilgam“ –  taip prasidedant 2006 metams apie JAV užsienio politiką Vidurio Rytų atžvilgiu kalbėjo valstybės sekretorė Kondoliza Rais . Atrodo, kad neokonservatorių vyriausybei geopolitinės misijos vykdymas išties yra svarbiausias tikslas.

Prancūzijos prezidento rinkimai dar daugiau kaip po trijų mėnesių – balandžio 22-ąją, bet jau dabar tarp dviejų svarbiausių kandidatų į šį postą užvirė aštri kova. Tiesa, kairiųjų ir dešiniųjų pretendentai dar nekimba vienas kitam į atlapus. Greičiau žiniasklaida ir visuomenė juos narsto po kauliuką. Apie kai kuriuos dešiniųjų kandidato politinius ir asmeninius bruožus,  kovos metodus – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika.

(Stalinas) 

Kol pasaulio visuomenė, sutelkusi dėmesį į Iraką, apgailestauja dėl vienam nusikaltėliui - buvusiam Irako prezidentui S. Huseinui - įvykdytos mirties bausmės, vakariniame Sudano regione – Darfūre – vykstantis ginkluotas konfliktas nuo 2003 m. jau nusinešė daugiau nei 400000 gyvybių,  du milijonai gyventojų turėjo palikti savo namus ir bėgti į kaimynines šalis, dar maždaug milijonas žmonių kasdien kenčia badą bei fizinę ir seksualinę prievartą.

Jau beveik trys dešimtmečiai, kai JAV užsienio politiką formuojantys strategai ir geopolitikai nesėkmingai mėgina išspręsti galvosūkį, kurio esmė – kaip į sau lojalių sąjungininkų gretas susigrąžinti Iraną. Nuo 1979 m. islamiškosios revoliucijos ši persų valstybė Vidurio Rytų regione vykdo JAV interesų neatitinkančią užsienio politiką – remia radikalius islamistus, siekia susilpninti Izraelio galią, bando destabilizuoti situaciją musulmoniškose Persijos įlankos valstybėse ir kt.

2006 m. gruodžio 21 d. mirė visų turkmėnų tėvas Saparmuratas Nijazovas. Ligi šiol visas pasaulis nesuko sau galvos dėl Turkmėnijos – su ja viskas buvo aišku: soste sėdi keistas (švelniai tariant) diktatorius, izoliavęs savo šalį nuo likusio pasaulio (ką jis vadino „pastoviu neutralitetu“) ir gyvenantis iš prekybos dujomis. Ir štai Turkmėnbašis mirė. Svarbiausias klausimas – kas toliau, kas užims jo vietą?

Saddamas Husseinas savo gyvenimą baigė kaip dažnas diktatorius – kartuvėse, lydimas pašaipių priešų šūksnių.

Ir slapta filmuojamas. Kad visas pasaulis įsitikintų: jis tikrai miręs. Tačiau praėjus savaitei po egzekucijos pasaulis ūžia tarsi bičių avilys, o S. Husseinas atrodo gyvas kaip niekada.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas), Briuselyje priėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovus, žadėjo padėti Lietuvai, kuri siekia 2015 metais įsivesti eurą.

Balandžio 23 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir JAV valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje pasirašė Lietuvos ir JAV bendrą kovos su neteisėta prekyba branduolinėmis ir radioaktyviomis medžiagomis planą. Apie tai pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM).