Galiausiai baigėsi antrasis kasmetinis Kremliaus jaunimo judėjimo „Našy“ sąskrydis „Seliger-2007“. Reportažai iš Putinjugendu vadinamos organizacijos stovyklos buvo rodomi daugelio TV kanalų. Daugiausia dėmesio, žinoma, sulaukė Vladimiro Putino vizitas pas „komisarus“ ir spalvinga jo retorika siūlant britams „pasikeisti smegenis“. Spaudoje nemažai svarstyta, kokie „Našy“ judėjimo tikslai, kokia bus jo ateitis.

Iširus SSRS ir kariniam Varšuvos blokui, Rusijos karinė galia akivaizdžiai sumenko. Maskva neteko politinių ir karinių sąjungininkų, kurie ištikimai laimindavo visas jos akcijas, tiek iš baimės, tiek ir iš įsitikinimų. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas demonstruoja siekį atkurti supervalstybės statusą, kokį anksčiau turėjo SSRS, todėl jo planuose svarbų vaidmenį užima karinio šalies potencialo didinimo klausimas.

Demonstracijos, manifestacijos, protesto maršai – turbūt vienintelės aktyvaus viešo dalyvavimo politikoje formos, savotiškas klasikinės graikų demokratijos laikų atgarsis. Senovėje miesto aikštė simbolizavo „demokratijos erdvę“, o susirinkę joje piliečiai vykdė demokratinio valdymo procedūras. Šitie laikai seniai praėjo, o demokratinis valdymas formaliai pasikeitė iš esmės.

Liepos 14 d. Jungtinių Tautų komisija paskelbė savo išvadas dėl kovo 11 d. incidento aukštutiniame Kodoryje – Gruzijos kontroliuojamoje Abchazijos dalyje.

Išvadose nėra tiesioginių kaltinimų Rusijai, tačiau JT ekspertai įžvelgia aiškias užuominas į Rusijos dalyvavimą išpuolyje.

Dar taip nebuvo: ką tik pagrasinęs Europai branduoliniu karu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ramiai vyko į Didžiojo aštuoneto (G-8) susitikimą Vokietijos kurorte Heiligendame svarstyti pasaulio globalių problemų (tarkim, ir klimato atšilimo). O nuvykęs pasiūlė JAV prezidentui Džordžui Bušui tokį netikėtą bendradarbiavimą - kurti kartu priešraketinę gynybą, kad tas net nesumojo, kaip reaguoti.

Posovietinę Rusijos raidą sąlyginai galima suskirstyti į du etapus: (a) nuo Boriso Jelcino tapimo RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku ir Sovietų Sąjungos žlugimo iki šio veikėjo pasitraukimo iš Rusijos prezidento posto 1999 m. gruodžio 31 d.; (b) nuo Vladimiro Putino tapimo laikinuoju valstybės vadovu, o vėliau – prezidentu, iki pat šių dienų.

Kazokai – etninė, socialinė ir istorinė grupė, vienijanti atskirų etnosų atstovus (pirmiausia rusus ir ukrainiečius, taip pat kalmukus, baškirus, osetinus ir kt.) į vieną darinį. Taigi kiekvieno kazoko identitetas yra tam tikra prasme dichotominis (rusas kazokas, ukrainietis kazokas ir t. t.).

Praėjusią savaitę Vladimiras Putinas susitiko su grupe pasirinktų Kremliaus organizuotos konferencijos delegatų. Konferencija vadinosi „Laiko diktuojami poreikiai dėstant moderniąją istoriją ir socialinius mokslus“. Putinas sakė delegatams: „Daugelis mokyklinių knygų yra parašytos autorių, kurie dirba tam, jog gautų finansavimą iš užsienio. Jie šoka tokią polką, kokią apmoka užsakovai.“

Rusija, kitaip nei jos europinės kaimynės, paskutiniais šimtmečiais nepatyrė tautinės valstybės formavimosi proceso. XIII-XVI amžiais, maždaug Ivano I, III, gal dar ir IV, Vasilijaus II ir III laikais, Rusijoje būta tautinės valstybės užuomazgų, o maždaug nuo Petro I laikų, kai susiformavo imperija, vienijančia nacionalistine ideologija ji jau negalėjo naudotis nerizikuodama atstumti nerusiškos imperijos dalies.

Kalbant apie konkrečius Kremliaus informacinių karų pavyzdžius už Rusijos ribų, galima analizuoti gana daug atvejų. Paskutiniu metu didelio dėmesio Rusijos informacinėje erdvėje sulaukė JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas. Taip pat aktyviai yra nušviečiama krizė Ukrainoje. Žinoma, negalima nepaminėti neramumų Estijoje tematikos. Lietuvos atžvilgiu Kremliaus informacinis agresyvumas pasireiškė po SU-27 katastrofos.

Rusijos vadovai iki šiol linkę kartoti garsiąją Michailo Lomonosovo frazę, kad Rusijos galia augs Sibiro dėka, tačiau tikrovėje vyrauja pats tikriausias kolonijinis požiūris į šią neaprėpiamą, bet labai turtingą teritoriją, kuri atiduoda viską, o beveik nieko negauna. Maskvoje kuriami planai, strategijos, ištisos koncepcijos, kaip reikėtų vystyti Vakarų, Rytų Sibirą ir Tolimuosius Rytus.

Istorija kaip įrankis visuomenės ideologijai formuoti gali būti naudojama įvairiose situacijose – siekiant paaiškinti, pateisinti ar paneigti vienokią ar kitokią valstybės politiką ir sužadinti tautinius piliečių jausmus. Valstybei esant laisvai, jos istorikai neturi kitokių įsipareigojimų, tik atskleisti visuomenei teisingą istoriją.

Šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaida vaidina milžinišką vaidmenį. Ne veltui ji yra vadinama ketvirtąja valdžia. Žiniasklaidos ryšys su politiniu diskursu yra fundamentalaus pobūdžio. Pavyzdžiui, jokia „oranžinė“ revoliucija negalėtų įvykti be atitinkamo informacinio palaikymo. Tas pats tinka bet kokiai valdžios politinei (socialinei, ekonominei) programai ar bet kuriai rimtesnei rinkimų kampanijai.

Nuo šių metų birželio pradžios Rusijoje startuoja valstybės patvirtinta ir aktyviai remiama programa „Tėvynainiai”, kuria siekiama skatinti rusus, gyvenančius vadinamajame „artimajame užsienyje”, grįžti gyventi į Rusiją. Praėjusiais metais prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką dėl pagalbos savanoriškam tėvynainių persikėlimui į Rusiją.

Vokietijoje vykusį didžiųjų pasaulio valstybių (G-8) lyderių susitikimą, ko gero, visiškai užtemdė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Rusijos vadovų akistata, kuri tapo nauju priešpriešos dėl raketinio skydo Vidurio Europoje etapu ir dar kartą parodė, kad Rusija elgiasi ne tik agresyviai, bet ir sugeba pasirinkti itin lakoniškus taktinius sprendimus, kurių iš jos nėra laukiama.

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.