Tuo metu, kai ponas Vladimiras Putinas kartu su buvusiu Italijos premjeru Silvio Berlusconiu ir Jeanu Claudu van Dammu Sankt Peterburge stebėjo kovas be taisyklių, iš provincijos suvežtas OMON Maskvoje, o kitą dieną ir tame pačiame Sankt Peterburge  guminėmis lazdomis talžė „Nepritariančiųjų žygio“ dalyvius, tarp jų - ir garbaus amžiaus sulaukusius žmones. Teko ir žurnalistams. Milicija buvo sulaikiusi apie 350 žmonių.

Šią savaitę Rusija atsisveikino su pirmuoju demokratiškai išrinktu ir nebejotinai prieštaringai vertintu savo valstybės lyderiu Borisu Jelcinu. Matant ir girdint daugelio Rusijos ir užsienio politikų bei apžvalgininkų atsiliepimus apie pirmąjį Rusijos prezidentą, pirmiausia į akis krito bendras teigiamas tonas, būdingas tokioms liūdnoms progoms.

Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti dvejopai. Pirmasis variantas – bandyti aiškintis, kas slepiasi už dabartinės Rusijos valdžios politikos, ir manyti, kad tai ir yra tikrasis šios šalies veidas. Antrasis  variantas – iš esmės atskleisti Rusijos veidą -  giluminį, civilizacinį, ne priklausantį nuo politinės konjunktūros, o  diktuojantį jai.

Artėjant Rusijos Dūmos, o juo labiau ir prezidento rinkimams, atskiros šios šalies politinės jėgos ir akademinių sluoksnių atstovai, stengdamiesi neužgauti nė vieno iš Kremliaus klanų, bando svarstyti, kas gi perims valstybės vairą iš dabartinio vadovo Vladimiro Putino. Tačiau tokių svarstymų fone, kai aptariami bent keli galimi favoritai, pasigirsta ir kitokių siūlymų, kurie, atsižvelgiant į esamojo laiko politinę Rusijos panoramą, neatrodo tokie jau absurdiški.

Rusijos politinis kalendorius nuo rinkimų kampanijų grafiko priklauso nedaug. Jau seniai pastebėta, kad rinkimų kampanija Rusijoje – nuolat vykstantis reiškinys. Finišo alsavimas karštligiškas, nesvarbu, ar startas buvo skelbtas ir kaip jis iš viso galėtų atrodyti.

Rusijos ir Izraelio santykiai valdant V. Putinui tapo bene intensyviausi per visą posovietinį laikotarpį. Formaliai tai patvirtino ir pats Rusijos prezidentas, 2005 m. balandį pareiškęs, kad „yra visos sąlygos ir, tai ne mažiau svarbu, abipusis noras kurti konstruktyvų dvišalį bendradarbiavimą.“

Atvirai padedant Rusijos specialiosioms tarnyboms, Rusijos televizija sukūrė naują propagandinį produktą, tariamai dokumentinį filmą „Baltijos valstybės. Neišmoktos pamokos“.

Reikia pripažinti, kad primityvus XX amžiaus istorijos interpretavimas, ypač jei tai susiję su Baltijos šalimis, Rusijoje jau ne vakar paėmė viršų.

Dabartinę Rusiją dar negalima vadinti autoritarine valstybe, nes ji neabejotinai demokratiškesnė nei buvusi Sovietų Sąjunga, tačiau ji nėra ir liberalioji demokratija vakarietiška prasme.

Dabartinį Rusijos  režimą galima įvardyti kaip „valdomą demokratiją“. O pats Rusijos valdantysis elitas ėmė kalbėti apie „suverenią demokratiją“.

Rusijai, iki šiol neišsprendusiai konflikto su Lenkija dėl maisto produktų importo į šią šalį, atsirado naujas taikinys Vidurio ir Rytų Europoje. Šį kartą tai Estija, kuri ryžosi žengti dar vieną žingsnį atsikratydama sovietinės simbolikos - perkelti paminklą Raudonosios armijos kareiviui iš Talino centro į karių kapines.

Vladimiro Putino kalbą Miunchene, o po jos ir neadekvačius Rusijos grasinimus dėl, beje, tokių pat beprasmiškų Vašingtono ketinimų išdėstyti priešraketinės gynybos sistemų (PGS) elementus kai kuriose Centrinės Europos šalyse daugelis suprato kaip Maskvos pasirengimą vėl grįžti į šaltojo karo laikus.

Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos politiką Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pačia bendriausia prasme galima vadinti „dviejų krypčių keliu“: formuojant konstruktyvius ryšius su Izraeliu,  tuo pat metu siekiama  ir glaudžios sąveikos su kitomis regiono valstybėmis. Tokia Rusijos valdančiojo elito politika gali būti paaiškinama Rusijos pastangomis atkurti po SSRS žlugimo prarastą ekonominę bei strateginę šalies reikšmę regione.

„Prezidentas dar nepriėmė sprendimo“, - tai frazė, kuri įvairių politikos analitikų, diskutuojančių apie užkulisinę kovą Kremliuje dėl prezidento posto, pasisakymuose skamba dažniausiai. Beje, šioje frazėje slypi mintis, kad 2008 m. Rusijoje ne vyks prezidento rinkimai, o bus „priimtas sprendimas“, bet su tuo jau visi seniai susitaikė.

Kovo pradžioje Maskvoje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo karinis laikraščio „Komersant“ („Komersantas“) apžvalgininkas Ivanas Safronovas. Jis iškrito iš namo, kuriame gyveno, laiptinės lango. Nors tyrėjai tvirtina, kad šitą nelaimę galima kvalifikuoti kaip savižudybę, žurnalisto kolegoms ir artimiesiems tokia versija atrodo labai abejotina. Jie yra linkę manyti, kad I. Safronovo žūtis gali būti susijusi su jo profesine veikla.

Vos pasiekus lemiamąją Kosovo problemos sprendimo fazę, išaiškėjo visai logiška tiesa, ir Rusijos prezidentas Miunchene be reikalo įtikinėjo pasaulio bendruomenę, kad klausimą turėtų spręsti tik Belgradas ir Priština. Tuo ir be įkalbinėjimų suinteresuotos visos dalyvaujančios pusės - jos nepalieka vilčių perkelti atsakomybę serbams ir kosoviečiams.

Kaliningrado srities padėtis tiek Rusijos Federacijoje, tiek Baltijos jūros regione gana sudėtinga, ypač po 2004 m. ES plėtros, kai ji tapo Rusijos eksklavu, iš visų pusių apsuptu ES valstybių. Šios srities santykiai su kaimyninėmis valstybėmis taip pat gana komplikuoti, nes jų derinimas pirmiausia priklauso nuo Maskvos diktuojamų sąlygų.

Nors turbūt Afrika iki 2015-ųjų pasieks ne visus numatytus plėtros tikslus, vis dėlto žemynas padarė didžiulę pažangą tokiose sferose kaip visuotinis pradinis išsilavinimas, kelias lyčių lygybės link, kova su ŽIV / AIDS, tuberkulioze, maliarija ir kitomis ligomis. Dabartinį progresą Afrikos plėtros ekspertai vadina itin pozityviu, nes pradinė žemyno situacija buvo labai sudėtinga.

Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius Rusijos laidai „Maskvos aidas“ (rus. Echо Моskvy) sakė, kad Latvija susirūpinusi, jog Rusijoje veikiančių pelno nesiekiančių organizacijų veikla susidomėjo Rusijos Federacijos (RF) prokuratūra. Tokį susirūpinimą E. Rinkevičius išdėstė Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui.

Kaip tinklalapiui „Project Syndicate“ rašo ekonomikos profesorius J. D. Sachsas, pasaulio ekonomikoms nebepakanka tik augti. Taip pat reikia efektyviai kovoti su neįtikėtinu skurdu daugelyje pasaulio vietų. Ekonomika turi būti tvarkoma taip, kad saugotų, o ne naikintų gamtą. Reikalinga ir teisingesnė paskirstymo sistema, nes dabar visuomenė yra suskaldyta į labai turtingus ir labai neturtingus žmones.

Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI), kuri licencijuoja ir prižiūri branduolinių energetikos objektų veiklą, leido Lietuvos valstybės įmonei Ignalinos atominė elektrinė pradėti pramoninę radioaktyviųjų atliekų saugyklos eksploatavimą pagal В19/1 projektą. Šis sprendimas priimtas gegužės 28 d.

Birželio 3–14 dienomis trečią kartą Baltijos šalyse vyks NATO sausumos ir oro pajėgų pratybos „Kardo kirtis 2013“. Pagal pratybų planus, keliose vietovėse Estijoje ir Lietuvoje vyks brigadų lygmens štabų mokymai, o Latvijos Adažių poligone – kuopų lygmens lauko taktinės pratybos. Pratybų vadavietė įsikurs Lietuvoje.

Dėl finansų krizės jaunimo nedarbo lygis Europoje išaugo dvigubai. Europos Sąjunga (ES) ieško šios problemos sprendimų, tačiau nemažą atsakomybę dėl jos turėtų prisiimti ir Bendrijos šalys narės. Darbo rinkos ekspertas Karlas Brenkė (Karl Brenke) tvirtina, kad pastebimas progresas kovojant su jaunimo nedarbu būtų įmanomas tik šalims narėms įgyvendinus struktūrines reformas...

Galėtų žlugti ambicingas, ne vieną milijardą eurų kainuosiantis Baltijos AE statybos projektas, kurį senokai puoselėjo Rusijos valstybinė atominės energetikos korporacija „Rosatom“.